Šios dienos vardadieniai:
Dienos patarlė

Ginčas dėl šeimos sampratos liudija ne Lietuvos visuomenės pažangumą, o pasimetimą ir traumas

familyPriartėjo metas, kai Seimas turės balsuoti už Konstitucijos 38 straipsnio pataisą, ir todėl viešojoje erdvėje pasigirsta vis daugiau ūbavimų ir gąsdinimų. Jų tikslas – įbauginti svyruojančius šeimą ginančios pataisos šalininkus, įteigti visuomenei, kad visi, kurie palaiko tradicinę šeimos sampratą – beviltiškai atsilikę ir tiesiog nusikalstamai netolerantiški, beveik pavojingi šiuolaikinei, progresyviai visuomenei.

Nenuostabu, kad tas ūbavimų choras sklinda iš liberaliosios kairės ir mažumų atstovų: tokie etatiniai LGBT balsų leidėjai jau nieko nestebina. Mažiau bestebina ir konservatoriumi kitados save vadinusio Vladimiro Laučiaus (intelektualinis) suartėjimas su Rudomanskiu ir Vasiliauskaite. Prieš nepilną dešimtmetį karštai gynęs popiežiaus Pijaus IX encikliką Syllabus errorum, smerkiančią taikstymąsi su liberalizmu ir pažanga, dabar jis metasi į priešingą pusę, suvisai neigdamas moralės ir politikos ryšį.

Tokius pasisakymus galima būtų ignoruoti, jeigu pateikiami kaltinimai nebūtų ganėtinai rimti. Anot Laučiaus, “Lietuvos konservatoriai ir krikdemai įsivaizduoja, kad jų ideologijos šerdį sudaro politinis moralizavimas – moralino politika.” Negana to – būtent konservatoriai esą komunistinio visuomeninio projekto tęsėjai: “Daugelio senesnės kartos konservatorių mentalitetą nemenkai paveikė sovietmetis. […] Komunistinis moralizavimas virto konservatorišku moralizavimu.” Sovietines nuostatas konservatoriai, pasirodo, įdiegia ir jaunosios kartos galvoje: “Sąjūdžio metais gimusiųjų karta, iškėlusi „konservatorių“ vėliavas, šiandien skelbia tokias idėjas, kurios savitai atgamina sovietinės priespaudos laikų ideologinę aistrą: politiškai auklėti ir rūšiuoti, kovoti už vienintelę „teisingą“ moralę, smerkti, drausti ir bausti.” Tarsi to būtų maža, konservatoriai, pasirodo, esą dar ir slaptieji Rusijos agentai: mat “partija, sukūrusi „Rusijos sulaikymo strategiją“ ir pasižymėjusi priešiškumu autoritarinio Kremliaus režimo politikai bei vertybėms”, “su Rusija rand[a] bendrą moralizavimo kalbą”. Po tokių kaltinimų lieka tiesiog nejauku – kaip tokia partija gali teisiškai gyvuoti Lietuvoje? Užmirškime Paleckį, Pakso ir GRU ryšius, Uspaskicho bylą ir “Gazpromo” uvertiūras socdemams – paskaičius Laučių atrodo, kad pirmasis uždavinys, jei kam rūpi demokratija ir nepriklausomybė, turėtų būti uždrausti TS-LKD.

Žinoma, tekstas kelia ir daugelį abejonių autoriaus intencijų tyrumu – pavyzdžiui, ar etiška paskelbti, kad jaunoji konservatorių karta reiškiasi ir kalba “be atodairos į galvojimo pagrindus, kurių jai akivaizdžiai trūksta” – o pačiam nepateikti nė vieno racionalaus tą akivaizdumą pagrindžiančio argumento, tik impresijų ir spalvingų apibūdinimų kratinį?

Tačiau grįžkime prie fundamentalesnio klausimo: ar iš tiesų neteisėta kelti šeimos klausimą politikos plotmėje, ar moralinių įsitikinimų ir politinių nuostatų siejimas iš tiesų yra sovietine priespauda atsiduodanti “moralino politika”?

Gaila, kad šioje vietoje Vladimiras Laučius, kurio patarimas jaunajai kartai yra “gilin[tis] į filosofinį civilizacijos paveldą, įkūnijantį mirusių išmintingų žmonių apmąstymus apie tai, kas yra gera ir bloga, teisinga ir neteisinga”, kiek labiau neįsigilino į savo paties dažnai cituojamo Aristotelio veikalus. Mat Aristoteliui moralė (etika) ir politika nėra netgi atskiros disciplinos (nors jas ir nagrinėja atskiri išlikę jo veikalai). Aristoteliui tai to paties tęstinumo – visuomenėje besiskleidžiančio žmogaus kaip “politinės būtybės” gyvenimo – atžvilgiai: politiniai sprendimai kuria tokią valstybės sąrangą, kuri užtikrina didžiausią jos piliečių “laimę”, eudaimonia – kuri savo ruožtu Aristoteliui buvo neatskiriama nuo moralaus gyvenimo. Kitaip tariant, Aristotelio požiūriu valstybė turi rūpintis, kad jos piliečiai moraliai gyventų (tam pasitelkiamas ir auklėjimas), nes tik taip įmanoma užtikrinti ir piliečių laimę, ir valstybės klestėjimą bei išlikimą (suprantama, čia nekalbama apie jokią prievartinę valstybinę moralę). Tokia esminė Antikos filosofų pradėto “prigimtinio mąstymo” lygtis – tik gyvendamas savo prigimties reikalavimus atitinkančiu (t.y., moraliu) būdu, asmuo gali būti sėkmingas bei laimingas pats ir užtikrinti valstybės gerovę.

Nereikia nė apeliuoti į prigimties įstatymą – visi svarbiausi politiniai klausimai susiję su vertybiniais, t.y. moraliniais, apsisprendimais. Nemanau, kad Laučius to nesuprastų. Nejau ir Reaganas, kalbėjęs apie Sovietų Sąjungą kaip apie “Blogio imperiją”, vykdė “moralino politiką”? O jei ne, tai kur čia yra problema – kodėl kai kuriais atvejais taikyti moralės kriterijus politikoje galima, o kalbant apie šeimą (kuri, beje, tiek Aristotelio mąstyme, tiek mūsų Konstitucijoje laikoma valstybės pagrindu – taigi, jai suteikiamas objektyvus politinis matmuo), tai jau tampa “autoritarišku” “moralizavimu”? Ar tikrai ginti šeimą gali tik visiški retrogradai?

Matyt, kur kas lengviau, negu argumentuotai ginčytis dėl vertybinių dalykų, yra pašalinti oponentus iš diskusijos, prilipdant jiems moralizuojančių retrogradų, “naujųjų komjaunuolių” ar kokią kitokią etiketę. Tai ypač Naujosios kairės mėgstamas ėjimas: paskelbus, kad oponentas “netolerantiškas”, su juo tuomet “nebeįmanoma diskutuoti” – užtenka apšaukti ir pasmerkti. Populiari šios laikysenos versija – tiesiog sušukti: “Taigi gyvename XXI amžiuje!..” arba “Taigi mes Europos Sąjungos nariai!..”, tarsi tai savaime paverstų konservatyvius argumentus negaliojančiais. Tačiau, kaip pastebėjo Chestertonas, tai toks pat argumentas, kaip sakyti “Betgi šiandien ketvirtadienis!” – tarsi tuomet jau nebebūtų galima laikytis tų įsitikinimų ir remtis tais argumentais, kurie dar galiojo antradienį.

Be abejo, racionalią vertybinę diskusiją šeimos klausimu apsunkina dar ir tai, ką galima įvardinti kaip liberalizmo prieštaravimą – viena vertus, liberalūs principai atmeta valstybės teisę skatinti, privilegijuoti ar ginti kokias nors konkrečias socialines normas prieš kitas, kita vertus, liberalai nepaliauja diegti būtent liberalią socialinę programą: tradicinę šeimos sampratą  mėginama pakeisti alternatyviomis “šeimos” formomis, o individualizmo vertybės privilegijuojamos prieš bendruomeniškumo ir įsipareigojimo vertybes. Nieko keisto – kaip rašo britų filosofas John Haldane, “Šiuolaikinis liberalizmas sunkiai atranda vietą tokių normatyvinių struktūrų, kaip šeima, visuomeniniam gėriui, kadangi yra įsipareigojęs laikytis neutralumo tarp skirtingų gyvenimą formuojančių vertybių”. Tačiau atsisakę pripažinti šeimos visuomeninį gėrį, kad tik nebūtų pažeistas liberalus “vertybinio neutralumo” principas, liberalai čia pat imasi rūšiuoti socialines normas ir vertybes pagal progresyvumo kriterijų: “Kaip galima remti tradicinę šeimą, juk gyvename XXI amžiuje!..” Tačiau kova prieš tradicinę šeimos sampratą – toks pats moralinės nuostatos diegimas politikoje, kaip ir jos gynimas: taigi Jūs nė kiek ne mažiau, nei Jūsų oponentai, užsiimate “moralino politika”, gerbiamas Laučiau.

Galiausiai, dėl šeimos vertybių sunku argumentuotai ginčytis dar ir todėl, kad kiekvieno požiūris į šeimą neišvengiamai nuspalvintas asmeninės patirties. Kokioje šeimoje augai, kaip joje sekėsi gyventi, pačiam kurti šeimą – tai patirtys, nepalyginti stipresnės, labiau įtakojančios įsitikinimus bei gilumines asmenybės struktūras, nei, pavyzdžiui, sėkmė ar nesėkmė darbo rinkoje, kuri gali nulemti požiūrį į ekonominę visuomenės sąrangą. Ir šiuo požiūriu debatai dėl šeimos nemaža dalimi yra mūsų sulaužytos ir žaizdotos visuomenės atspindys, kai asmeninės nesėkmės kuriant šeimą, savo pačių ar iš arti pažįstami nelaimingumo atvejai, kylantys iš sugriuvusios šeimos, neištikimybės, smurto šeimoje priverčia prarasti tikėjimą laimingos ir tvirtos šeimos idealu. Ciniškas merkantilinis požiūris į šeimą kaip į laikiną karjeros priemonę, santuoka “iš išskaičiavimo”, lygiai kaip ir hedonisto panieka įsipareigojimams ar kiti vertybiniai asmenybės sutrikimai neretai irgi slepia kitados patirtas psichologines traumas. O tokių traumų tikrai gausu visuomenėje, kur statistiškai kas antra santuoka baigiasi skyrybomis.

Tačiau kai vieša diskusija dėl vertybių remiasi savo patirties – kad ir kokia skausminga ji būtų – bei interesų ekstrapoliavimu, o ne racionaliais argumentais, tai nieko gero nesako apie tokio intelektualinio diskurso sąžiningumą. Panašiai vaikai atmeta žaidimo taisykles, jeigu jame nelaimi. Kas būtų, jeigu architektas nuspręstų ignoruoti traukos dėsnius, nes su jais neišeina pastatyti tokio pastato, kaip norėtųsi? Pastatas sugriūtų. Šeimos samprata irgi sugriūva, kai debatą valdo marksistinis dėsnis, kad “bazė nulemia antstatą” – kad asmeninė patirtis lemia racionalius argumentus. Sunkiausia – bet garbingiausia ir sąžiningiausia – ginti poziciją, net jei tavo asmeninė patirtis ar interesai žvelgia kita kryptimi. Bet čia, kaip ir daugelyje kitų sričių, viešasis debatas tapo emocinės muilo operos žanru.

Tai ar išvis įmanoma objektyvi diskusija dėl šeimos, jeigu kiekvieno mūsų pažiūras spalvina vienokia ar kitokia asmeninė patirtis? Ar vis dėlto šeimos vertybėms ginti nėra racionalių argumentų? (Tai nereiškia, kad visi iki šiol išsakyti argumentai šeimai ginti buvo racionalūs, bet to, nedera painioti argumentų ir tono, kuriuo jie išsakomi.)

Man regis, yra ir įmanoma. Šeimos ir visuomenės gyvenimą reguliuojantys dėsniai ne mažiau objektyvūs, nei traukos dėsniai, bet nepalyginti sunkiau pažinūs, nes susiję su subjektyviais asmenų apsisprendimais. Visuomenės sąrangoje šeima objektyvi dvejopai. Pirma, šeima yra teisinė tikrovė (tačiau, be abejo, ne vien teisinė tikrovė): tiek sutuoktinių įsipareigojimas vienas kitam, ta šeimą grindžianti pirminė “sutartis”, tiek motinystės ir tėvystės ryšiai, tiek bendras šeimos gyvenimas ir bendro ūkio vedimas kuria teisinius santykius, pareigas ir teises, kurie giliai įaugę į kitų visuomeninių ryšių tinklą. Antra, šeima yra objektyvi kaip prigimtinės teisės dalykas – institucija, amžių bėgyje išsirutuliojusi pačių sutuoktinių, vaikų ir visuomenės specifiniam gėriui siekti. Jos pavidalą lemia ne arbitralus visuomenės pasirinkimas – gyventi monogaminėje ar poligaminėje, heteroseksualioje ar homoseksualioje, neišardomoje ar nesunkiai išsiskiriančioje šeimoje, – bet tai, kokia santykių forma geriausiai atitinka žmogaus prigimtyje glūdintį laimės siekį, teikdama didžiausią ilgalaikę gėrio galimybę šeimos nariams ir visai visuomenei.

Šituodu objektyvius šeimos aspektus reikia turėti prieš akis, ginčijantis, ar dabar Vakarų visuomenėse vykstanti šeimos struktūrų kaita  yra deramos šeimos sampratos praradimas, turintis bei turėsiantis skausmingų padarinių visai visuomenei (kaip kad manau aš pats ir daugelis konservatyvių pažiūrų žmonių), ar neišvengiamas progresas, prie kurio reikia priartinti teisinį šeimos santykių reguliavimą (kaip kad mano liberalioji kairė).

Pradėkime nuo antrojo aspekto. Turbūt niekas nesiginčys, kad šeima yra gėris visuomenei, vaikams ir sutuoktiniams. Dauguma tyrimų rodo, kad vedę žmonės gyvena ilgiau, yra sveikesni ir (statistiškai) laimingesni. Stabilioje ir pilnoje šeimoje augantys vaikai geriau mokosi, mažiau patenka į socialinės rizikos grupes, lengviau suranda ir geriau išlaiko darbą, galiausiai, legviau sukuria tvirtą šeimą. Visuomenei šeima teikia atsinaujinimą ir stabilumą, būdama pirminė bendruomenė ir socialinių normų mokykla užaugančiai jaunajai kartai.

Šie argumentai pažįstami ir neverta prie jų apsistoti; kur kas svarbiau, kad šie trys šeimos teikiami gėriai tiesiogiai kyla iš tradicinės šeimos formos ir jų neįmanoma užtikrinti jokioje kitoje sąjungoje ar darinyje, jokiose “kitokiose šeimos formose”, apie kurias kalba skandalingasis Konstitucinio teismo nutarimas. Jeigu per šimtmečius krikščioniškojoje Europoje išrutuliota šeimos vizija – neišardoma vyro ir moters sąjunga, skirta vaikams auginti ir pačių sutuoktinių gerovei bei pilnatvei užtikrinti – sugriaunama, šeimos teikiamų gėrių nebelieka arba jie ženkliai sumažėja. Lengvai išardoma santuoka neužtikrina nei sutuoktinių, nei vaikų gerovės bei saugumo. Homoseksuali sąjunga nėra atvira naujai gyvybei ir negali būti atsinaujinimo lopšys visuomenei. Poligaminis ryšys netraktuoja kito asmens kaip unikaliai vertingo ir žeidžia asmens orumą – pamatinį Vakarų visuomenės principą. Ir t.t.

 

Čia norėtųsi paminėti tik porą svarbių aspektų, kurie kalbant apie šeimą dažnai apeinami. Iš prigimtinės šeimos sampratos plaukia tai, kad derama šeimos samprata glaudžiai susijusi su žmogaus lytiškumo supratimu. Galima netgi sakyti, kad lytiškumas – tai funkcija, diktuojanti prigimtinį šeimos pavidalą: prigimtinis vyro ir moters kūno ir dvasios ryšio komplementarumas, natūraliai vedantis į vaiko gimimą ir teikiantis abiems laimės pilnatvę, yra šeimos santykių šerdis. Šeima, galima teigti, egzistenciškai ir visuomeniškai įprasmina žmogaus seksualumo faktą, o jos konkretus pavidalas kyla iš civilizacijos mėginimo suteikti žmogaus lytiškumui tokį pavidalą, kad jis neštų kuo didesnį gėrį pačiam žmogui ir visuomenei. Tuo nuostabiau, kad KT nutarimas absurdiškai nė nemini lytiškumo ar lytinių santykių kaip esminio šeimos santykių komponento – išties, pagal KT apibrėžimą lieka neaišku, ar “kitokia šeimos samprata” neaprėpia vienas kitam įsipareigojusių UAB narių bei bendrabučio kambariokų. Šiuo požiūriu “pažangusis” Konstitucinis teismas pasirodė kur kas labiau puritoniškas, negu šeimos ir lytiškumo sąsają aiškiai pripažįstanti Katalikų Bažnyčia.

Kitas svarbus aspektas – nors krikščionybė šeimos neišrado, bet būtent jos išvystytas krikščioniškas šeimos pavidalas – tai, ką mes vadiname “tradicine šeima”, – skatino ir įkūnijo Europos civilizacijos pagarbą asmeniui. Tradicinė šeima įkūnija tiek individualumo, tiek komplementarumo principus (viena moteris ir vienas vyras), o taip pat jų meilės ryšio unikalumą (santuoka trunka “iki grabo lentos”). Be to, nepaisant pasitaikiusių iškraipymų, su kuriais krikščionių bažnyčios visuomet kovojo, tokia šeimos samprata pabrėžė asmens laisvės primatą – santuoka sudaroma tik laisvu asmenų apsisprendimu; laisvo sutikimo stygius visuomet buvo pakankamas pagrindas bažnytinei santuokai anuliuoti. Negana to, tokia šeimos struktūra kelia asmens moralinio tobulėjmo idealą: jei šeima yra neišardoma, reikia siekti moralinio progreso, kad būtų įveiktos ydos, radikalūs skirtumai ir kliūtys bendrystei. Taigi šeima yra moralinio tobulėjimo struktūros provaizdis visuomenei.

Krikščioniškos, tradicinės šeimos pobūdis mums yra tapęs savaime suprantamu. Jos išskirtinumą ir revoliucingumą galima suvokti tik išvydus kontrastą toms šeimos santykių formoms, iš kurių europietiškoji šeimos samprata išsivystė ir kurios ją tebesupa kitose kultūrose. Yra tvirto pagrindo teigti, kad be krikščioniško monogaminės šeimos akcentavimo, be šios asmenų unikalumą, savitumą ir individualumą teigiančios bendruomeninės struktūros Europos civilizacija vargu ar būtų išlaisvinusi individo giliąsias kūrybines galias, tapusias Vakarų civilizacijos stebuklo pagrindu.

Galiausiai, kalbant apie visuomeninę šeimos santykių reikšmę, dera prisiminti, kad Vakarų mąstytojai, pradedant Augustinu, baigiant Kantu ir Hegeliu, pabrėžė santuokos kaip sutarties, kontrakto vaidmenį – žinoma, suprantant, kad tai yra ne vien tik sutartis ir kad netgi kaip sutartis, ji yra labai specifinė. Bet būtent todėl santuoka apskritai yra sutartinio – teisinio ir moralinio – visuomenės būvio išraiška, indikatorius: kokiais pažadais ir įsipareigojimais galima pasitikėti visuomenėje, kurioje nuolat laužomas šis nesulaužomas, iki mirties duodamas įsipareigojimas?

Egidijus Kūris televizijos laidoje kažkada nurodė, kad šeima ankstesnė, negu valstybė, todėl valstybė esą neturėtų reguliuoti šeimos santykių. Šeima – ir santuoka – yra išties ankstesnė, negu (mūsų) valstybė, todėl reikia pripažinti šeimai jos savitą logiką, kuri išsivystė ilgame dialoge su Vakarų civilizacijos vertybėmis, bei šeimos vaidmenį visuomenėje, o ne imti jį transformuoti pagal savo užgaidas. Kaip rašo Michaelas Nazir-Ali, “Pripažindami ir remdami įvairiausius skirtingus žmonių santykių tipus, neturėtume jų painioti su santuoka, kuri yra ypatinga santykio rūšis, nukreipta į specifinį tikslą, siekiant tamp tikrų tikslų… Kiekvieno santykio integralumas turi būti pripažįstamas remiantis jo paties, o ne kokia nors išorine logika”. Todėl “prigimtine teise grindžiama įstatymų leidyba sieks apsaugoti heteroseksualios, naujos gyvybės kūrimui atviros sąjungos gėrį ir neskatins kitokių, nei ši, sąjungos formų” (John Haldane).

Atsakydamas į dabartinių britų liberalų teiginius, pašiepiančius tradicinį šeimos, sudarytos iš “duoną uždirbančio tėvo” ir “namus prižiūrinčios motinos”, vaizdinį, Johnas Haldane’as nurodo, kad netgi šis sušaržuotas vaizdinys atskleidžia šeimos kaip altruistinės, į kitus asmenis orientuotomis vertybėmis grindžiamos bendruomenės idealą. Šis idealas “neabejotinai iškyla kaip kontrastas šiuolaikiniam vaizdiniui suaugusių žmonių, kurie tvirtina savo teisę iš naujo apibrėžinėti santuoką taip, kaip jiems būtų patogiau, be atodairos į prigimtinius gyvenimo faktus ir prigimtinius vaikų poreikius. Kuris iš šių paveikslų atrodo labiau jautrus bei dosnus, ir kuris labiau prisideda prie visuomenės gėrio?”

Ir atvirkščiai – (tradicinės) šeimos sampratos atmetimas, iš esmės egoistinis jos apsibrėžimas pagal savo asmeninę patirtį ir interesus – “taip, kaip būtų patogiau” – panaikina prielaidas ugdyti tas aukojimosi, ištikimybės, pastovumo dorybes, kurios reikalingos šeimos sukūrimui ir išlaikymui.

Savo ruožtu liberaliosios kairės argumentai prieš šeimą pagrįsti giliai deterministine žmogaus samprata: kad žmonės negali elgtis geriau, negu bendras žemiausias gyvūniškas vardiklis, kad neįmanoma išugdyti – todėl ir nereikia ugdyti – tokių dorybių kaip kad ištikimybė (nepaleistuvauti) ir santūrumas (nemušti žmonos ir vaikų). Be to, viešas kalbėjimas apie dorybių ugdymą reikštų “moralino politiką”, anot Laučiaus. Tuomet lieka vieninteliai du keliai – panaikinti instituciją, kurioje prievarta ir neištikimybė kartais įvyksta (šeima) bei tramdyti žmones kaip žvėris baisiomis bausmėmis už smurtą šeimoje. Paradoksalu, nors logiškai to ir reikėjo tikėtis, kad liberalus nesikišimas į asmens vertybes galiausiai baigiasi drakoniška šeimos santykių priežiūra iš policijos pusės. (Pasak neseno įstatymo projekto, sutuoktiniui suimti ir pradėti ikiteisminį tyrimą užtenka, kad pareigūnas pamatytų mėlynę žmonos veide, net jeigu ji ir neigia, kad vyras ją mušė. Nenoriu pasakyti, kad su smurtu šeimoje nereikia kovoti – tiesiog tokie pasiūlymai liudija įstatyminės kovos su smurtu “iš viršaus” bergždumą.)

Tad ką daryti? Žinoma, valstybė negali atkurti šeimos ir išsaugoti šeimų nuo ištuokos. Tačiau ji gali skatinti viešą, deramą, prigimtinę sampratą atitinkančią santuokos doktriną, gali priimti moralinį apsisprendimą už šeimą bei santuoką. Ji gali kurti šeimai palankią aplinką ir saugoti bendrąjį gėrį skatinančias struktūras (tarp jų ir šeimą) nuo puolimo ir ardymo – ar tai būtų šeimai palankios mokestinės sistemos nuoseklus kūrimas (dabar Lietuva tuo negali pasigirti), ar perdėm lengvos ištuokos ribojimas, priartinant santuokos įsipareigojimus bent jau prie sutarties rimtumo – juk, kaip rašo Michaelas Nazir-Ali, “Poros nepriima rimtai savo vedybinės priesaikos, jeigu iš santuokos pasitraukti lengviau, negu iš būsto paskolos”. Galiausiai, ji gali skatinti savaveiksmį visuomenės aktyvumą šioje srityje, nes čia ką nors konkrečiai nuveikti ir pakeisti gali ne valdžia ir valstybės institucijos, o tik asmenys ir bendruomenės. Čia pirmiausia paminėtinas rengimas santuokai, skatinantis atsakingesnį požiūrį į prisiimamus įsipareigojimus, geresnis šeimos priedermių ir pašaukimo supratimas.

Kita vertus, deramos, tradicinės šeimos sampratos įtvirtinimas Konstitucijoje yra svarbus simbolinis veiksmas – tai moralinis valstybės apsisprendimas už šeimos vertybes. Jeigu derama šeimos samprata nebus apginta, galima laukti tolesnio šeimos vertybinių ir moralinių prielaidų irimo bei griovimo, tuo pačiu toliau silpninant pamatines bendruomenines visuomenės struktūras. Galima būtų vardyti ir daugiau iš to kylančių grėsmių ir blogybių, tačiau dabar paminėsiu tik vieną, mano supratimu, svarbiausią: nesėkmė ginant deramą šeimos sampratą reikštų, kad šeimos santykius apibrėžia nebe bendrojo gėrio reikalavimai ir Konstitucijoje 1992 m. įtvirtintas vertybinis tautos sutarimas (kurį Konstitucinis teismas savo nutarimu voliuntaristiškai ėmėsi paneigti), o ideologinis diktatas, besiremiantis tokio pobūdžio “loginiais” argumentais, kaip “Juk gyvename Europos Sąjungoje!..” ir iš viršaus nuleidžiantis “pažangų” ir “vienintelį teisingą” visuomenės supratimą.

Mantas Adomėnas


Kretingos.info

(Visited 21 times, 1 visits today)